Moterys

Pastarąjį mėnesį mintyse vis keičiasi klientų veidai. Moterų veidai. Ilgą laiką į mano konsultacijas užsukdavo tik moterys. Jos ir dabar sudaro didžiąją dalį klientų, tačiau ne taip vienašališkai kaip anksčiau. Tačiau šį kartą mintys sukosi būtent apie Jas. Tas su kuriomis susitinku kas savaitę. Tas, kurios trumpam užėjo, eidamos pro šalį ir tas kurios likdavo ilgiau, bet tęsia keliones savarankiškai. Ir žinoma, tas, kurias dar sutiksiu.

Visos tos moterys, kurios tokios savitos, liūdnos, laimingos, įskaudintos, apleistos, piktos, kerštingos, mylinčios, apatiškos, skaudinančios, meluojančios ir drįstančios. Moterys, mamos, dukros, sesės, žmonos ar draugės, mokinės ir vadovės. Kiekviena su savo spalvų deriniu. Nepakartojamu. Būna kai kartu liūdžiu, noriu pasirūpinti, kartais žaviuosi už drąsą ar tiesiog, kad tokios yra. Būna kartu patylim, juokiamės ar rimtai pabūnam.

Ir lyg būdamos skirtingos gėlės, tuo pačiu jos visos linguoja toje pačioje pievoje, kurią išsirinko sau augti. Dėl to labiausiai jaučiu dėkingumą. Už galimybę pažinti, pabūti tą gyvenimo akimirką šalia. Kartu mokytis ir matyti pasaulį per dar daugiau skirtingų akių. Jausti kaip mezgasi ryšys, kaip susikuria bendrystė, sava kalba ir ką sako tyla. Jaučiu joms tokį netelpantį į žodžius dėkingumą, kurio kartais lyg nelabai yra kur padėti, todėl dedu čia J .

Kartais pafantazuoju, kas būtų, jei visos susirinktų į vieną bendrą ratą, kiek ten būtų grožio, jausmingumo ir palaikymo, kūrybos ir agresijos. Kiek daug ten būtų juoko ir ašarų. Ir kiek daug ten būtų jėgos.

Įsivaizduoju tą įvairiaspalvę, netvarkingą, žavingą gėlių pievą. Ir darosi taip šilta šilta.

Pamaniau, kad jei būčiau gėlė, šiuo metu rinkčiausi būti dekoratyviniu česnaku. Pavasarį žydinčiu.

O kas būtum Tu?