Apie viešumą

Su kolega psichoterapeutu neseniai diskutavome apie nosių kišimą į socialinę erdvę. Na ne tą, kur tik tavo draugai ir kaimynai, bet truputį platesnę auditoriją.

Esu labai daugialiopos nuomonės apie šį procesą. Pirmiausia tai purtau galvą ir sakau "ne ne ne, nenooooriu". Nesu tikra, ką ten reikėtų rodyti, jei impulsas negimsta savaime, o ne dėl to, kad "reikia". Ar savo puodus? Spuogą ant nosies? Paskutinį mezginį? Ar 10 priemonių kaip suvaldyti nerimą aprašyti.. Man atrodo šito jau tiek daug, kad negi čia dar kartą vis apie tą patį. Kam gi įdomu? Tik kaip pas tave žmonės eis, jei tavęs niekur nėra? - sako.

Iš kitos pusės, tai atlieka ir labai naudingą funkciją. Suprantu, kad mes renkamės, ką sekame. Vienam patinka Onutė, kitam Petriukas, kuo daugiau šnekančių, tuo tikėtina daugiau ir girdinčių. Ar ne? daugiau žmonių gali sužinoti dalykų apie psichologiją, save, galbūt reikalui esant kreiptis pagalbos. Ar kaimyną nukreipt, nes kai atrodo veidas - balsas - spuogas matytas, tai ne taip ir baisu. Ypač, jei dar savo asmeniniais sunkumais dalinamės. Visi lyg savi.

Bet. Kol kas aš nesu tikra, kas būtų tas mano viešas socialinis veidas/balsas ar kas ten. Gal dar negimė? Nors aš vis dar nesu tikra, ar iš viso reikia jį gimdyt. Mieliau užsiimčiau visai kitais dalykais.

Esu apsvarstymuose ir paieškose. Veidų. Savęs. Savitumo. Ūsų.