Rūkas.

Važiuodama ilgu keliu per rūką Klaipėda - Vilnius kelyje, galvojau apie tai, kaip rūke pranyksta ribos. Nesimato kelio kraštų, automobilių, spalvotų medžių lapų, karvių pakelėse - nieko.

Nežinau, kaip Jūs vairuojate, esant rūkui, bet aš visada įsitempiu ir šiek tiek sumažinu greitį. Vairą stipriau spaudžia pirštai, lyg tiesiau atsisėdu, o visi asmeniniai lokatoriai veikia du kartus jautriau, nei esant geram matomumui. Gerai, kai važiuoji autostrada, bet jei ne  – niekada nežinai, kur išdygs koks posūkis, šalikely stovintis automobilis, per kelią einantis ežiukas ar gerokai žemiau nei reikia skrendantis Karslonas. Rūke vairuoti man atrodo nesaugu.

Manau, kad lygiai taip gyvenime nesaugu vairuoti, neturint sveikų asmeninių ribų, jų neapginant, nepasirūpinant savo saugumo ir kitais kylančiais poreikiais. Nerodant ir nematant ženklų, kur sustoti, pasukti, o gal iš viso apsisukti. Iš to kyla daug susierzinimo, nerimo ir kitų džiaugsmų. Jei jų nejaučiam patys, mus dažnai apsaugo kūnas, tik nebūtinai labai maloniu būdu. 

Todėl terapijoje taip dažnai kalbame apie ribas ir kaip svarbu jas sveikai nubrėžti. Tam, kad fiziškai ar emociškai nesirgtume. Pradžioje gali būti labai nemalonu jas brėžti, aplinkiniai gali raukytis.  Bet ilgainiui, ateiname į sveiką ryšį ne tik su savimi, bet ir pasauliu.

Rūkas – kaip ir visi kiti gamtos reiškiniai. Prasideda ir baigiasi. Kažkur ties Elektrėnais… Kūnas atsileidžia. Išlenda medžių šakos, kelio linijos, ženklai… Saulė nosį kutena.

Ir išryškėjusios ribos tampa labai maloniu natiurmortu.