Jau dabar tai aš tau padėsiu!

-Mama, aš noriu tau kažką padėti, - sako mano šešiametė, pamačiusi, kad lankstau skalbinius.

-Puiku, gali susukti kojines į poras, - siūlau.

-Ne, kažką kito.

-Gali išversti ir sulankstyti visas jūsų su sese kelnes.

-Ne. Noriu kažką kito, - irzta dukra.

-Tai tu nori padėti tik taip, kaip tu pati nori?

-Aha.

-Tai kaip?

-Nežinau. Tu sugalvok.

…

Mano skalbinių lankstymo šokis baigėsi vienumoje, nes teisingo pagalbos būdo sau, kuris tiktų ir jai, nesugalvojau.

Tuo metu kilo mintis, kad analogiškas pagalbos siūlymas vyksta ir suaugus. Kaip dažnai girdime pagalbos siūlymą, kuris reiškia “aš ateisiu ir paaiškinsiu, kaip Tau reikia gyventi, kol man virsi kavą”?

Ir kaip dažnai pagalbą priimame tik tam, kad kažkaip draugo neįskaudintumėm atstumdami - juk gero nori, pagalbos siūlo! Kaip čia, begėdis, neimsiu.

Pagalbos teikėjas visas patenkintas savimi - padėjo. Tu tuo tarpu lieki dar labiau pavargęs, nes darei tai, ko visai nenorėjai. Pažįstama?

Kai viena auginau neseniai pasaulį išvydusias pametinukes, ne kartą girdėjau pagalbos siūlymą “ateisiu pabūt valandėlei, tu galėsi kur nors išeit”. Mano sąmonėje įvykdavo trumpas sujungimas, kai įsivaizduodavau, kad aš turiu jėgų kur nors eit. Tas išėjimas vaizduotėje prilygo kelionei į mėnulį. Bet kita vertus, ar kada pasakiau tiems siūlytojams, kad atneštų pagaminto naminio maisto (bent dviems dienoms į priekį) ar grindis išplautų? Nelabai. O juk šito būčiau norėjusi labiausiai. Tik kaip čia dabar prašysi gaminti tų, kurie net sau pietų neverda. Pagalbos prašymo pradžiamokslio tikrai nebuvau praėjusi. Šiuo metu su tuo sekasi gerokai geriau.

Pagalba kitam gali būti labai gražus dalykas. Jei nuoširdžiai norime duoti, tai, ko žmogui reikia, o ne bandom taip nuraminti save. Ir iš kitos pusės - jei gebame paprašyti to, ko iš tiesų reikia ir taip pasirūpiname savo poreikiais. Na, jei jau siūlo…

O kaip su pagalba sekasi Tau?