Psichologas irgi žmogus

Pastaruoju metu nemažai galvoju apie tai, kaip komunikuojame socialinėse medijose. Net ne iš tos pusės, kiek žalos ar naudos sukelia lyginimasis su kitų gražiais paveikslėliais, o labiau apie tai, kaip ir ką komunikuojame, kaip tam tikros srities atstovai. Kur ta riba, tarp manęs kaip žmogaus ir specialisto, iš kurio tikimasi tam tikros, savo rolę atitinkančios, pozicijos.

Neseniai kolegos psichoterapeuto Facebook'o sienoje skaičiau pasipiktinimo gaida praskiestą komentarą apie tai, kaip jis komunikuoja. Kaip? Na, manau omeny buvo turima komunikacija be kaukės, formalumų, o iš "dūšios", kartais su keiksmažodžiu, o kartais šiaip blevyzga. Nesu tikra, ar komentatorė ironizavo ar pasipiktinimas buvo tikras, bet šią akimirką tai gal nelabai ir svarbu.

Kodėl tai užkliuvo man?

Visada rašydama viešai iš profesinės paskyros akimirką suglumstu. Kiek čia laisvai, o kiek tai daryti iš psichologo pozicijos? Šiaip aš nemėgstu pozicijos. Ir ne dėl to, kad jos nemokėčiau. Galiu įsijausti į vaizdelį, kuriame sėdžiu su išlygintu kostiumėliu, kurio neturiu ir sutarškinu eilutes apie klausimą x, kuris šiuo metu itin visiems rūpimas. Nes taip reikia. Nes tikėtina, kad klientas nori matyti protingą, problemų neturintį, viską suprantantį, sparnuotą ir gal net truputį pūkuotą ir rytoj jį išgelbėsiantį visagalį specialistą.

Nesu tikra, kiek esi viešai priimtinas, kaip žmogus, kuris visokių jausmų turi, gyvenimą patiria, kuriam tualetinis popierius baigiasi, vaikas apsivemia, kuris kartais gali labai švelniai ir nostalgiškai būti, naujais batais džiaugtis, o kartais ironiškai eiliuoti. Bet čia turbūt dar platesnė tema kitam kartui. Tikiu, kad dažnai su pasisakymais apie dalykus dalykiškai yra saugiau. Tik nesu tikra, ar man taip įdomu. Skaityti - tikrai ne. Tai gali būti, kad dar mažiau įdomu būtų taip rašyti.

Socialinėse erdvėse pamesti save labai lengva. Todėl vis laviruojam ant lyno tarp nuoširdžios savo būsenos ir tiesiog " priimtino teksto su nuotrauka". Juk niekada nežinai, kuri pozicija skaitytojui bus tinkama, o kuri ne. Bet nesu tikra, ar tikrai reikia "įtikt". Aukščiau minėtam kolegai, tikiu, nelabai rūpi. Ir dėl to jis darbo turi. Neabejoju.

Mes esame mokomi, kad visi turime savo klientus. Tuos, kuriems reikia rimto teksto su kostiumu. Ir tuos, kuriems reikia, jog galėtum pasakyti "šūdas", kai smirda. Ir visiems vietos yra ir darbo netrūksta.

Tik gali būti, kad šiek tiek užtrunki, kol savo balsą atrandi. Negludintą.